Traktieriaus kaimas

Traktierius „Stabdyk arklius“ bus atkurtas pastate prie pagrindinio kelio, dabar labiausiai žinomame, kaip buvusi Skėmių mokykla. Šis pastatas – kitados Baisogalos dvarui priklausiusi karčema prie Kėdainių – Baisogalos vieškelio, veikusi ir kaip pašto arklių perkinkymo stotis, kurioje 19 amžiaus pradžioje lankęsis pravažiuodamas pats Rusijos imperijos caras! Šiuos duomenis yra pavykę užfiksuoti seniūnei Romualdai Rimkuvienei ir kultūros darbuotojai Reginai Dambrauskienei, viešint pas tėvą Stanislovą Paberžėje, kur jis turėjęs archyvinės medžiagos apie šią užeigą. Vėliau pastatą dvarininkas Vladislavas Komaras atidavė už skolas vietiniam gyventojui Gudžiūnui,  kuris jame 1867 metais įkūrė Skėmių mokyklą.


Traktierius, karčema ar smuklė?
Karčemomis Lietuvoje daugelį amžių buvo vadinamos užeigos, kuriose galėjai gauti pavalgyti, išgerti, kuriose kartais galėjo būti ir muzikos, dainų, šokių. Dabartinė dažna karčemų atitiktis yra restoranai, kavinės. Smuklėmis buvo vadinamos žydų laikomos užeigos, išgėrimo ir laisvalaikio praleidimo vietos, dabarties laikais vadinamos barais. Traktieriais XIX amžiuje vadino užeigas ir karčemas, esančias prie didelio kelio, „trakto“ (lot.). Jose galima buvo gauti pavalgyti, pailsėti, pailsinti ar pakeisti arklius ir pernakvoti. Nuo senų laikų prie pagrindinių Lietuvos kelių tam tikrais atstumais stovėjo tokio pakelės užeigos - traktieriai, aptarnaujančios keleivius, naudojamos tiek privačių keliautojų, tiek pašto tarnybos, tiek valstybės pasiuntinių, tiek kariuomenės dalinių.

Žinia apie tai, kad Skėmių kaimas XIX amžiuje turėjo tradicines „vyrų sueigas“, atėjo iš čia visą gyvenimą pragyvenusio Prano Poškos, - jis yra pasakojęs apie tai, kad kaimo vyrai sutartu dažnumu rinkdavosi karčemoje, t.y. užeigoje prie kelio, aptarti kaimo reikalų, susitarti dėl bendrų darbų, tokių, kaip kelių tvarkymas, tiesimas, ganymas. Pasakojo, kad susirinkdavo pilna patalpa vyrų, visi susinešdavo savo darymo gyvo alaus, kurio kiekvienas kiemas turėjo, ir kalbėdavosi, tardavosi, spręsdavo kaimo reikalus. Senolis pasakojo girdėjęs, kad kartais būdavę ir nesutarimų, skirtingų nuomonių, ginčų, net muštynių, bet, vis viena, sueiga tęsdavosi tol, kol baigdavosi kokiu nors sprendimu, nutarimu.  
Susitikimų metu atskleista dar viena planuojama traktieriaus programa – iki šiol teberengiama asmeninių švenčių, jubiliejų teminio pravedimo  programa. Jos tema bus „Slaptas lietuviškas vakaras  XIX a. Traktieriuje“.  Svečiai pateks į senų, carinės rusų imperijos laikų slaptą vakaronę vietiniame traktieriuje pas jo šeimininkę apsukriąją Mortą, kur skamba senosios lietuviškos dainos ir aidi vietinio Vaciulio vedami senoviški šokiai, tačiau ... čia bet kada gali įeiti caro žandaras, kuris prižiūri, kad nebūtų linksminamasi ir dainuojama lietuviškai – reikia būti pasirengus dainuoti ir rusiškai... Čia bus galima užsisakyti, kad virtuvės gaspadinės paruoštų senovinių valgių nuo šutintos karkos su raugintais kopūstais iki kepto fazano. Svečiams net pasiseks pamatyti to vakaro slaptą lietuvišką vaidinimą, pastatytą pagal vietinio kunigo Matulio pjesę, o kai kuriems sudalyvauti jame, kaip artistams... Pristatymas baigėsi bendra skambia „Traktieriaus daina“.